Šiuo metu geras, gilus laikas, kai norisi rašyti Jums laišką.
Apie tai, kaip išsaugoti sveikatą.
Lukštenasi pastebėjimai apie įsitikinimus. Įsitikinimais vadinu svetimą protą, kuris prikibęs kaip neginčijamas.
Keistos reakcijos, kai tingisi. Jau surinkau žinias, ką asmeniškai mano atveju daryti, kad sveikti. Pats išsirinkau jas, dabar belieka skirti kasdieninį laiką. Dabar žiema, man tinkamas laikas ,,sveikatintis“. Rytas, arbata. Laikas, skirtas mankštai ir meditacijai. Stebiu kylančius impulsus ką nors dar nuveikti. Manau, be manęs yra dar daug žmonių, norinčių sveikatintis. Tikiu, kad jei dabar skaitote, jūs irgi to norite. Bet irgi norite išsilukštenti iš svetimos patirties - metodų, seminarų, t.t ir panašiai, to, kas lyg ir sava patirtis, bet tame daug ir svetimos patirties. Iš to, kas dar turi nepakankamai sąmonės šviesos.
Pamaniau, kad yra bendras vardiklis mums, lietuviams, lyg ir skirtingiems, bet labai panašiems. Mes išauklėti ir tebeauklėjami ligos dvasia. Sulaukti ligos, tuomet ją gydyti – būtų buvęs teisingas kelias, jei tų ligų būtų mažiau. Tiek, kad studentai medikai spėtų proporcingą laiko dalį skirti sveikatos išsaugojimo mokslams. Tam ,,sveikatinimuisi“, kuris kaupia sveikatą, o ne gydo įsiskolinimą sveikatai. Kadangi ligų atrandama vis įvairesnių, medikai pilnai užimti ,,gaisrų gesinimu“. Tegu tai ir utopija, bet man aišku, ką daryti. Patiems proporcingą laiko dalį skirti sveikatos kaupimui. Sąmoningai skirti laiko tiek, kiek individualiai reikia, o ne tiek, kiek lieka. Anksčiau ir aš maniau, kad ,,nėra laiko“. Didžiulė iliuzija, kad nėra laiko. Tai svetimas protas, prikibęs prie sąmonės. Manau, kad turime daug iliuzijų laiko taupymu šiuo, sveikatos palaikymo, klausimu.
Daugybė galimybių buvo neateiti į tašką gyvenime, kai jau patikėjau, kad svarbiau už kitką yra skirti pakankamai laiko sveikatai. Pavyko aplenkti ligą, užbėgti jai į priekį. Štai tada ir stebiu tuos vidinius impulsus, ką dar nuveikti, mintis, nuvedančias į abejonę. Man asmeniškai dabar atrodo, kad žinau, kaip spręsti šias vidines dilemas. Kad padėčiau ir kitam, einančiam sveikatinimosi keliu, reikia keleto dalykų. Reikia įvesti tokią sąvoką, kaip sveikatos specialistas. Tai specialistas, dirbantis paraleliai tradiciniam gydytojui, į kurį sąlyginai sveikas žmogus galėtų individualiai kreiptis. Sveikatos specialistui reikia sąlygų tokiam darbui ir tokio lankstumo grafike, kuris leistų pačiam išlaikyti deramą sveikatą.
Paradoksas, bet formaliai tinkamu modeliu įsivaizduoju dabartines poliklinikas. Jos jau pervardintos į Pirminius Sveikatos Priežiūros Centrus, tik deja, ten specialistai tebeatlieka ,,gaisrų gesinimo“ funkciją, t.y gydo ligas, vietoj to, kad stiprintų sveikatą. Matyt, nespėja, ir tai suprantama. Tad tikslinga tiek pat kabinetų skirti sąlyginai sveikiems. Juk valstybė suinteresuota taupyti išlaidas gydyti ligoniams? Tuomet šaunu – pigiau ir nepalyginamai humaniškiau skirti dėmesį tam, kad paruošti, išdirbti sistemą apsilankymams pas sveikatos specialistą. Tokių specialistų Lietuvoje jau yra. Jie savanoriškai lavinasi, kaupia patirtį, juos vienija bendras tikslas – asmeninės sveikatos kaupimas. Tiesiog jie yra neformalai, įvairiausių pakraipų sveikuoliai, tiesiog entuziastai, už savo lėšas aktyviai besilavinantys seminaruose bei patys juos pravesdami, tokiu būdu įgydami taip reikalingą išmintį ir gyvenimo patyrimą. Tiesiog valstybė, kaip sistema, dar nepriėmė jų. Sistema dar nepamatė, kad įvairiausi sveikatingumo judėjimai – tai degradavimo sprendimas, kylantis visuomenės viduje.
Jei tik žmonės ateitų pas sveikatos specialistą, kol sveiki, ir skirtų tam laiką, t.y turėtų pakankamą motyvaciją, tuomet ir prasidėtų ta Pirminė Sveikatos Priežiūra. Kokio sprogimo reikia, kad tai įvyktų? Manau, kad jis įmanomas. Jeigu jau mano suvokime tai įvyko, individualiai gali pasikartoti ir kitiems. Sprogimas įvyksta, kai pasiekiama kritinė masė. ,,Šimtosios beždžionės“ dėsnis irgi sako, kad informacija tampa žinoma Afrikoje, kai Australijoje ja patiki šimtas beždžionių. Reikia ieškoti priežasčių, kodėl yra įmanoma PSPC reforma, o ne kodėl neįmanoma. Pradedant nuo ministerijos, kuri ir vadinasi Sveikatos, o ne Ligos ministerija.
Ministerijose ir PSPC perversmas tegu įvyks savo keliu, tam yra ten dirbantys, o mes juk individualiai galime turėti savo perversmus. Įsiklausykite į pabrauktų žodžių prasmę. Individualiai kiekvienas juk turime pakankamą motyvaciją kaupti sau, tik sau sveikatą. Sveikatos Apsaugos ministerija laukia grandiozinės motyvacijos sukurti tikrus Pirminius Sveikatos Palaikymo Centrus su sveikatos palaikymo specialistais. Jaučiu didžiulę bendrystę su jumis, tie, kurie jau yra sveikatos palaikymo kely. Susijunkime mintimis savo kasdieninių praktikų metu.
Galbūt bus netikėta, kad pasiūlysiu mano parašytas mintis priimti kaip pasiūlymą netikėti tuo, ką ką tik perskaitėte. Fizinei sveikatai - mankšta, psichinei – lukštentis nuo svetimų įtakų. Plačiau – kitą kartą, o giliau – individualių praktikų metu
Iki pasimatymo -
Ramūnas
Apie tai, kaip išsaugoti sveikatą.
Lukštenasi pastebėjimai apie įsitikinimus. Įsitikinimais vadinu svetimą protą, kuris prikibęs kaip neginčijamas.
Keistos reakcijos, kai tingisi. Jau surinkau žinias, ką asmeniškai mano atveju daryti, kad sveikti. Pats išsirinkau jas, dabar belieka skirti kasdieninį laiką. Dabar žiema, man tinkamas laikas ,,sveikatintis“. Rytas, arbata. Laikas, skirtas mankštai ir meditacijai. Stebiu kylančius impulsus ką nors dar nuveikti. Manau, be manęs yra dar daug žmonių, norinčių sveikatintis. Tikiu, kad jei dabar skaitote, jūs irgi to norite. Bet irgi norite išsilukštenti iš svetimos patirties - metodų, seminarų, t.t ir panašiai, to, kas lyg ir sava patirtis, bet tame daug ir svetimos patirties. Iš to, kas dar turi nepakankamai sąmonės šviesos.
Pamaniau, kad yra bendras vardiklis mums, lietuviams, lyg ir skirtingiems, bet labai panašiems. Mes išauklėti ir tebeauklėjami ligos dvasia. Sulaukti ligos, tuomet ją gydyti – būtų buvęs teisingas kelias, jei tų ligų būtų mažiau. Tiek, kad studentai medikai spėtų proporcingą laiko dalį skirti sveikatos išsaugojimo mokslams. Tam ,,sveikatinimuisi“, kuris kaupia sveikatą, o ne gydo įsiskolinimą sveikatai. Kadangi ligų atrandama vis įvairesnių, medikai pilnai užimti ,,gaisrų gesinimu“. Tegu tai ir utopija, bet man aišku, ką daryti. Patiems proporcingą laiko dalį skirti sveikatos kaupimui. Sąmoningai skirti laiko tiek, kiek individualiai reikia, o ne tiek, kiek lieka. Anksčiau ir aš maniau, kad ,,nėra laiko“. Didžiulė iliuzija, kad nėra laiko. Tai svetimas protas, prikibęs prie sąmonės. Manau, kad turime daug iliuzijų laiko taupymu šiuo, sveikatos palaikymo, klausimu.
Daugybė galimybių buvo neateiti į tašką gyvenime, kai jau patikėjau, kad svarbiau už kitką yra skirti pakankamai laiko sveikatai. Pavyko aplenkti ligą, užbėgti jai į priekį. Štai tada ir stebiu tuos vidinius impulsus, ką dar nuveikti, mintis, nuvedančias į abejonę. Man asmeniškai dabar atrodo, kad žinau, kaip spręsti šias vidines dilemas. Kad padėčiau ir kitam, einančiam sveikatinimosi keliu, reikia keleto dalykų. Reikia įvesti tokią sąvoką, kaip sveikatos specialistas. Tai specialistas, dirbantis paraleliai tradiciniam gydytojui, į kurį sąlyginai sveikas žmogus galėtų individualiai kreiptis. Sveikatos specialistui reikia sąlygų tokiam darbui ir tokio lankstumo grafike, kuris leistų pačiam išlaikyti deramą sveikatą.
Paradoksas, bet formaliai tinkamu modeliu įsivaizduoju dabartines poliklinikas. Jos jau pervardintos į Pirminius Sveikatos Priežiūros Centrus, tik deja, ten specialistai tebeatlieka ,,gaisrų gesinimo“ funkciją, t.y gydo ligas, vietoj to, kad stiprintų sveikatą. Matyt, nespėja, ir tai suprantama. Tad tikslinga tiek pat kabinetų skirti sąlyginai sveikiems. Juk valstybė suinteresuota taupyti išlaidas gydyti ligoniams? Tuomet šaunu – pigiau ir nepalyginamai humaniškiau skirti dėmesį tam, kad paruošti, išdirbti sistemą apsilankymams pas sveikatos specialistą. Tokių specialistų Lietuvoje jau yra. Jie savanoriškai lavinasi, kaupia patirtį, juos vienija bendras tikslas – asmeninės sveikatos kaupimas. Tiesiog jie yra neformalai, įvairiausių pakraipų sveikuoliai, tiesiog entuziastai, už savo lėšas aktyviai besilavinantys seminaruose bei patys juos pravesdami, tokiu būdu įgydami taip reikalingą išmintį ir gyvenimo patyrimą. Tiesiog valstybė, kaip sistema, dar nepriėmė jų. Sistema dar nepamatė, kad įvairiausi sveikatingumo judėjimai – tai degradavimo sprendimas, kylantis visuomenės viduje.
Jei tik žmonės ateitų pas sveikatos specialistą, kol sveiki, ir skirtų tam laiką, t.y turėtų pakankamą motyvaciją, tuomet ir prasidėtų ta Pirminė Sveikatos Priežiūra. Kokio sprogimo reikia, kad tai įvyktų? Manau, kad jis įmanomas. Jeigu jau mano suvokime tai įvyko, individualiai gali pasikartoti ir kitiems. Sprogimas įvyksta, kai pasiekiama kritinė masė. ,,Šimtosios beždžionės“ dėsnis irgi sako, kad informacija tampa žinoma Afrikoje, kai Australijoje ja patiki šimtas beždžionių. Reikia ieškoti priežasčių, kodėl yra įmanoma PSPC reforma, o ne kodėl neįmanoma. Pradedant nuo ministerijos, kuri ir vadinasi Sveikatos, o ne Ligos ministerija.
Ministerijose ir PSPC perversmas tegu įvyks savo keliu, tam yra ten dirbantys, o mes juk individualiai galime turėti savo perversmus. Įsiklausykite į pabrauktų žodžių prasmę. Individualiai kiekvienas juk turime pakankamą motyvaciją kaupti sau, tik sau sveikatą. Sveikatos Apsaugos ministerija laukia grandiozinės motyvacijos sukurti tikrus Pirminius Sveikatos Palaikymo Centrus su sveikatos palaikymo specialistais. Jaučiu didžiulę bendrystę su jumis, tie, kurie jau yra sveikatos palaikymo kely. Susijunkime mintimis savo kasdieninių praktikų metu.
Galbūt bus netikėta, kad pasiūlysiu mano parašytas mintis priimti kaip pasiūlymą netikėti tuo, ką ką tik perskaitėte. Fizinei sveikatai - mankšta, psichinei – lukštentis nuo svetimų įtakų. Plačiau – kitą kartą, o giliau – individualių praktikų metu
Iki pasimatymo -
Ramūnas
