ClickŠis augalas itin tinka sergantiesiems ateroskleroze, skatina žarnyno peristaltiką. Liaudies medicinoje meškinis česnakas laikomas vos ne panacėja nuo įvairiausių negalavimų ir ligų: nuo karščiavimo, kosulio, nuo reumato, kirmėlių, skydliaukės sutrikimų, švelniai tonizuoja skrandį, pagerina virškinimą ir apetitą.
Chlorofilo šaltinis
 Meškinis česnakas vadinamas žaliuoju pavasario ženklu, raginančiu valyti ir stiprinti po žiemos organizmą. Džiaugiamės, kad kiaurus metus galime valgyti įvairias daržoves, net nepastebėdami, pavyzdžiui, blankios lapinių daržovių spalvos. Sulig šiais civilizacijos pasiekimais nemaža prarandame. Juk taip reikalingo mūsų organizmui chlorofilo, stimuliuojančio žmogaus organizme kraujo kūnelių gamybą, gali suteikti tik tamsios sodriai žalios spalvos laukiniai ir sodo augalai, tarp kurių yra ir meškinis česnakas. Beje, medicina tik dabar pradėjo vertinti chlorofilą - augalo kraują. Įdomu, kad chlorofilo formulė atkartoja žmogaus kraujo hemoglobino formulės struktūrą, tik geležies vietą joje užima magnis.
Valgant meškinį česnaką žalią, valosi kraujo indai, oda, skydliaukė. Geriant paruoštą su spiritu, gerėja atmintis ir apsauga nuo aterosklerozės (vienkartinė dozė - 10-12 lašų), kitų ligų. Tinka nuo pilvo pūtimo, dieglių, aukšto kraujospūdžio, sutrikus širdies veiklai ir miegui, negyjant žaizdoms, skatina žarnyno veiklą ir pan.
Šis augalas žalias valgomas su duona, užtepta sviestu, tinka sriuboms, padažams, salotoms, mėsos patiekalams. Meškinio česnako, jei jis auginamas savo sklype, galima pasiruošti su spiritu ilgesniam vartojimui.Reikia į butelį iki kaklelio prikimšti supjaustytų meškinio česnako lapų ir svogūnėlių, užpilti 38-40 laipsnių viskiu ar kitu alkoholiu ir laikyti saulėkaitoje tamsiame maišelyje dvi savaites. Po to gerti su vandeniu po 10-15 lašų keturis kartus per dieną. Galima suslėgti supjaustytus lapus kitame inde, užpilti degtine ir laikyti atokaitoje. Kai lapų žalumas pašviesės, išnešti į rūsį.
Kad pasigaminti meškinio česnako vyną, reikia saują kapotų šios žolės lapų trumpai pavirinti su ketvirtadaliu butelio baltojo vyno, pasaldinti medumi. Geriamas neskubant mažais gurkšneliais.
Meškos vertinamas augalas
Kodėl šis česnakas vadinamas meškiniu, o ne, kaip dažniausiai įprasta, miškiniu? Greičiausiai todėl, kad šis česnakas buvo ir tebėra labai vertinamas šalia miškų ir meškų gyvenančių žmonių. Sakoma, kad meška po žiemos miego nesugeba tvirtai ant kojų atsistoti, jei neranda šios žolės, kvepiančios česnaku ir turinčios fantastinių galių.
Meškinio česnako skonį iki šiol puikiai prisimena buvę mūsų tremtiniai. Įdomu, kad šią sultingą žolę labai mėgo ne tik žmonės, bet ir karvės, kurios tokiu metu prisiėdusios meškinio česnako, duodavo česnaku kvepiantį pieną. Ilgai nevystantys česnako lapai iki šiol pavasarį maišais plukdomi Jenisiejaus upe į šiaurę, kur nėra jokio žalumyno žiemos išvargintiems organizmams atstatyti.
Žolynai - sveikatos sandėlis
Kiek valgyti žalių meškinio česnako lapų, svogūnėlių ir jų produktų? Jų galima valgyti tiek, kiek priima organizmas. Svarbu nepersistengti. Jei nepatinka aštrus meškinio česnako skonis, galima pamaišyti su kitomis daržovėmis ar išspausti sultis ir gerti mažais gurkšneliais.
Pavasarį žemė pasiima žaliąją jėgą ir atiduoda ją mums. Tad pradėdami žoliauti, nusilenkime gausiai augalijai: meškiniam česnakui, plautei, kiaulpienėms, trauklapiams, dirviniam asiūkliui, turinčiam daug žmogaus organizmui reikalingo silicio
Reikia stengtis platinti šį augalą, jį sodinti. Jis mėgsta drėgną lapuočių mišką ir yra vadinamas Mėnulio augalu. Tad šį augalą reikia sodinti šlaite, prie upės taip, kad jis naktį matytų Mėnulį.
here to edit.

Sunku klausytis, kai žmonės, kalbėdami apie sveikatą, laiko vienas kitą vienodais. Sakoma, ,,kas padėjo vienam, padės ir kitam“. Iš tikro, žmonės yra bent jau trijų skirtingų tipų, vadinamų konstitucijomis ir propaguojamas ,,sveikas gyvenimo būdas“ yra visiems trims tipams SKIRTINGAS. Kaip sužinoti, kokia jūsų konstitucija, arba kitaip tariant, doša? Pasinaudokite šiuo Tibeto medicinos gydytojo Vsevolodo Orlovo sudarytu klausimynu

Individualios konstitucijos nustatymas

 Kiekvienoje eilutėje išrinkite tinkamiausią jums varijantą ir pažymėkite jį.  Praėję visą klausimyną, paskaičiuokite kiek pažymėtų kiekvienoje vertikalėje (Nr.1, Nr.2, Nr.3) ir parašykite gautą skaičių kiekvieno stulpelio apačioje
Jei jums atrodo, kad tinka du atsakymo varijantai (pvz, jūs vienodai sunkiai pakeliate tiek šaltį, tiek karštį), pažymėkite ir skaičiuokite abu atsakymus

 

Gauti skaičiai charakterizuoja kiekvienos došos išreikštumą: stulpelis Nr.1 – vėjo (vata)došos, Nr.2 – tulžies (pita) došos, Nr.3 – gleivių(kapha)došos.
Jei vieno stulpelio skaičius žymiai didesnis už kitų dviejų, reiškia kad tai jūsų vyraujanti doša, ji daugiausiai pasireiškia jūsų konstitucijoje.
Jei dviejų stulpelių skaičiai beveik vienodi, pvz, Vata(76), Pita (73) ir Kapha (45), tai reiškia, kad jūs esate Vata - Pita konstitucijos
Jei visi trys skaičiai labai artimi, reiškia jūsų konstitucija yra pusiausvyroje, kas sutinkamas retai. Geriau išspręskite testą dar kartą, atsakinėdami kruopščiau ir sąžiningiau.
Jei jūsų būsena visą laiką keičiasi, t.y. jūs tai viduriuojate, tai jums užkietėjimas -  tai, greičiausiai, taip vyksta todėl, kad jums yra sukilusi Vata doša
 
Kai došos subalansuotos, tuomet su sveikata viskas tvarkoj. Didysis Ajurvedos išminčius Čaraka sakė: ,,...Liga kyla tuomet, kai išsibalansuoja prigimtinė trijų došų pusiausvyra.  Pati didžiausia, vyraujanti doša turi tendenciją dar didėti, tad žmogus turi polinkį sirgti ligomis, susijusiomis su jo vyraujančios došos padidėjimu“.
Pas kiekvieną žmogų yra sava došų kombinacija, ir sveikata – tai ne visų trijų došų suvienodinimas, o grąžinimas į prigimtinį došų santykį, būdingą ir natūralų būtent jums.

Iš lietuviškų pievų kilusios žolelės nusipelno arbatos gėrimo ceremonijos – tvirtai įsitikinęs Ramūnas Daugelevičius. Ir jo dukra Justė, visą vasarą noriai šeimininkaujanti Anykščiuose esančioje arbatinėje, tuo neabejoja, kaip ir kitkuo, ką yra pasakęs tėtis. Iš jo ji mokosi visko – rinkti žoleles, pajusti žmogų, papasakoti apie arbatų poveikį, jų skonį, kvapą ir kone viską paversti ritualu.

Rytiečių ir baltų jungtis

„Tėtis ritualu moka paversti viską“, – plačiai šypsosi Justė. Ir čia vertėtų pasakyti, kad būtent Ramūno Daugelavičiaus dėka lietuviai įgijo galimybę susipažinti su arbatos gėrimo ceremonija patys nekeliaudami į tolimas šalis.

Rytų kultūra susidomėjęs, ciguną praktikuojantis vyriškis, Kinijos kalnuose išvaikščiojęs vietas, kur auginamos arbatžolės rinktinėms kolekcinėms arbatoms, nutarė, kad tiesiog būtina su ta kultūra pažindinti tautiečius. Taip Lietuvoje Ramūnas su draugais įkūrė „Arbatos magija“ pavadintą arbatinę.



Jau penkerius metus tokia yra ir Anykščiuose, kur persikraustė šešių asmenų šeimyna. Trys moterys ir trys vyrai. Mama Vaiva, dukros Ieva bei mūsų pašnekovė Justė ir tėtis Ramūnas bei sūnūs Paulius ir Jonas. Jaunėliui Jonui dabar septyniolika.

„Tarp visų mūsų yra skirtumas po dvejus metus. Šeimos ramybė ir gilus bendrumas man labai brangūs. Šeimoje viskas su ritualais, tyli malda prieš maistą, susikibimas už rankų ratu. Labai patinka dalyvauti rytiniame tėvų rituale, kai tėtis ir mama pusę septynių lovoje geria arbatą“, – pasakoja Justė.

Tėtis virdamas arbatą slapčia įmaišo kokios nors žolelės į mamos mėgstamą brandžių arbatžolių ir šlamučių mišinį. Ši arbata gerina kepenų veiklą, valo kraujagysles ir tinka norintiesiems lieknėti ar šiaip organizmo švarą palaikyti. Šlamučių reikia įmaišyti trečdalį.

Nors Justei tik dvidešimt vieneri, žoleles ir jų poveikį ji išmano bene geriausiai šeimoje, žinoma, po tėčio. Būtent judviejų ryšys itin stiprus.

„Tai nesunku suprasti pagal tai, kas ką gina. Jei tėvai ginčijasi, man beveik visuomet atrodo, kad teisus tėtis, o Ievai dažniausiai atrodo, kad mama“, – kikena Justė. 

Šeimos reikalas

Abi sesės yra didžiausios tėčio talkininkės renkant ir auginant vaistažoles, ruošiant žaliavą arbatoms. Mama, pagal profesiją gydytoja, prie vaistažolininkų kompanijos dažniausiai prisideda tik tuomet, kai jie pargabena tiek žaliavos, kad nebetelpa namų verandoje. O berniukai padeda, kai labai reikia, nes tie smulkūs rankų darbai renkant augalėlius, skabant lapelius ir žiedelius nuo stiebų jiems nėra patys patraukliausi. Darbuotis prie pirtelės statybų – visai kas kita.

„Tėtis jau riša vaistažolių vantas ir įsivaizduoja, kaip bus nuostabu jomis glostyti kūną, jų poveikis per odą viską persmelks. Jis universaliausias iš mūsų visų ir turi retą gebėjimą pajausti, ko žmonėms reikia. Man labai patinka, kaip jis apie viską pasakoja per edukacines programas, vaikams stovyklose ir čia arbatinėje. Gyvenimas pasiūlo įvairių galimybių, o jis moka jas priimti“, – sako mergina.

Susidomėjus pirtimi, sukurti specialiai jai skirti vaistažolių mišiniai. Prieš pirtį siūloma išgerti arbatos, kurioje – erškėtrožės, liepų žiedai ir lapai, ąžuolų lapai, pušų pumpurai arba, jei norima valomojo poveikio, galima virti arbatą iš čiobrelių, beržų lapų, medetkų žiedų, pušų spyglių, šalavijų. Ji tinka ir pilti ant akmenų. Po pirties gera išgerti gaivinančios ir vitaminingos pipirmėčių, citrinžolių ir kinrožių arbatos.

Justė Anykščiuose gyvena tik vasarą, kai pats žaliavos rinkimas ir ruošimas. Kitu laiku studijuoja Vilniuje kultūrologiją ir antropologiją, o laisvalaikiu su savo išrinktuoju Stanislovu prekiauja žolelėmis sostinėje rengiamose mugėse.

„Žmonės daug klausinėja, jiems rūpi ir tai, kur tos vaistažolės surinktos. Kaip gera, kai viską prisimenu, galiu papasakoti ne tik apie vietą, bet ir kitas aplinkybes, žinau, kaip kuri veikia ir galiu patarti, kuri kam labiau tiks. Mums labai svarbus grįžtamasis ryšys. Nė vieno arbatos pakelio nesu pardavusi tylėdama. Smagu, kai žmonės, išgėrę arbatų iš vieno pakelio ir įsitikinę jų poveikiu, sugrįžta ir perka jau iškart kelis“, – dalijasi prisiminimais Justė.
Sėta laukinė pieva

Daugumą vaistažolių Daugelavičių šeima renka laukuose, miške, tačiau sunkiau randamas ar išvis nesančias laukinėje gamtoje augina. Tarkime, dedešvas, kurių yra rūgštumą mažinančiame mišinyje, melisas, reikalingas „paskaninti“ daugelį arbatų, ežiuoles, šalavijus, ramunėles, lofantus, juozažoles.

„Turime kelias vietas, iš pradžių žemę paruošėme ir pasėjome, tačiau per trejus metus tas plotas tapo beveik laukine pieva, nes neravėjome, tik pasėdavome ar pasodindavome dar ką nors. Augalai, nors konkuruodami su kitomis žolėmis ir auga lėčiau ar būna mažesni, turi kur kas daugiau jėgos, yra vertingesni, todėl džiaugiamės užsiauginę laukinę pievą“, – šmaikštauja Justė.

Ruošti žaliavą patogiau didesniais kiekiais. Todėl šeimoje paskelbiama, pavyzdžiui, dobiliukų ar gauromečių ekspedicija. Tą dieną renkamas tik tas konkretus augalas, nors šalia ir auga kitos gerai jiems pažįstamos žolelės. Jas rinks kitąsyk.

„Tėtis mūsų gaili, nekelia paryčiais, iš namų iškeliaujame apie devintą, o prieš tai jis gražiai mūsų klausia, ar norėtume į tokią ekspediciją leistis, niekada neverčia. Pats jis vaistažolių parsigabena iš visur, kur tik nuvažiuoja. Prisirenka jų ramiai, be streso, o prieš mūsų ekspedicijas jau būna suradęs vietas, kur tos rūšies vaistažolių auga daug“, – „virtuvę“ atskleidžia mergina.

Arbatinę vasarą galima būtų paskelbti aromaterapijos gydykla. Mat būtent joje yra džiovinamos vaistažolės. Per kelias pašnekesio valandas aromatai persmelkė visą kūną, tikrai atrodė, tarsi jie būtų palindę po oda.

Žaliavos ruošimas

Arbatinės baltiškoje dalyje, po iš šiaudų pintais sodais ir Čiurliono paveikslo reprodukcija, ant patiestų lino paklodžių paberti nuo stiebų nuskainioti lapai ir žiedai. Jie, vėsinami dideliu ventiliatoriumi, išdžiūva per kelias paras. Tuomet surenkami į popierinius maišus arba maišelius, nelygu kiekis, surašomi jų duomenys ir sudedami už širmos.

Vėliau vaistažolės iš jų imamos ir pagal receptūras daromi mišiniai. Patalpoje nėra langų ir karštoka, todėl žaliava yra stulbinamos kokybės. Žvelgiant į ją, gali tik stebėtis, kaip gerai išlikusi žalia spalva ir žiedai neišblukę. Tai matyti ir per skaidrų arbatų mišinių pakelių šoną, todėl atrodo, kad žolininkai naudoja kokią slaptą technologiją.

„Šaknis ir uogas džioviname džiovykloje. Svarbiausia kruopštumas, kantrybė ir žinios. Tarkime, melisų negalima iškart pjaustyti, nes pajuoduos, o lazdynų lapus – galima. Šaknis būtina pavytinti. Svarbiausia žolelėms dėmesį parodyti, dažniau pasižiūrėti, pavartyti“, – neslepia Justė.

Jų arbatinėje galima paragauti bet kurios iš ten esančių arbatų. Jos yra skirtingos, skirtos malonumui, ir stipresnės, nuo konkrečių negalių. Visos pažymėtos tautinio paveldo ženklu, kai kurios skirtos specialiai Anykščiams. Pavyzdžiui, mišinys „Anykščių šilelis“, kuriame – jo apylinkių laukinės žolelės: liepų žiedai, jonažolės, čiobreliai, siauralapiai gauromečiai, dirvuolės, mėtos, rugiagėlės, žemuogės.

Moterims skirtoje arbatoje – medetkos, baltažiedės notrelės, smiltyniniai šlamučiai, kraujažolės, pelkinės vingiorykštės, nakvišos, rasakilos, raudonieji dobilai, lofantai, putinai. Ji tinka mažinti karščio bangas menopauzės metu bei stiprinti organizmą, gali sumažinti menstruacinius skausmus.

Vyrams skirtoje arbatoje – siauralapių gauromečių, ožkarožių, bruknių, meškauogių, gelsvių, didžiųjų dilgėlių, pelkinių vingiorykščių, kininių ženšenių lapai. Teigiama, kad ji tinka prostatos susirgimų profilaktikai.

„Vyrams, beje, netinka apyniai, nors jie dažniausiai mano, jog tinka viskas, iš ko gaminamas alus. Išties apyniuose yra moteriškų hormonų. O lazdynų lapai tinka visiems, todėl dedame jų į daugelį mišinių“, – sako Justė. Mėtų yra daugybė rūšių, jai pačiai labai patinka vingiorykščių arbata, o gaurometis – tiesiog nuostabus augalas, puikiai tinkantis lietuviškai žaliajai arbatai.


Visos žolės nuo ko nors

Justė sako, kad sunku rasti žolę, kuri būtų visai niekam nenaudinga. Dar daugiau, žolelės yra protingos ir jos dažnai ne tik kažką mažina ar didina, o tiesiog reguliuoja. Tarkime, mėtos ramina, bet nesukelia snaudulio, padeda išlaikyti tonusą.

Pusryčiams būtų galima siūlyti gerti arbatą iš mišinio, kurį sudaro karališkosios ir laukinės mėtos, kininių rožių žiedlapiai, citrinžolės, siauralapiai gauromečiai.

Diabetikams tiktų arbata, pagaminta iš kiaulpienių, trūkažolių šaknų, mėlynių lapų, pupelių ankščių, topinambų žiedų. Ji gali aktyvinti kasos veiklą, mažina gliukozės kiekį kraujyje, gerina kraujotaką.

Rūgštingumui mažinti tinka linų sėmenys, dedešvos, burnočių sėklos, liepų žiedai, ramunėlės, pankoliai. Ši arbata, geriama prieš valgį, „sutepa“ skrandžio ir žarnyno gleivines, mažina pilvo pūtimą, padeda atkurti naudingą mikroflorą.

Širdininkams tinka arbata, kurioje yra gudobelių lapų ir žiedų, sukatžolių, krapų sėklų, alyvuogių lapų, valerijono šaknų, amalų žolės, čiobrelių. Ji mažina kraujo spaudimą, ramina, gerina kraujotaką, skysčių šalinimą, galvos smegenų maitinimą bei širdies ritmą.

Pelkinės vingiorykštės, karališkosios mėtos, jauni juodųjų serbentų, beržų lapeliai, grikių žiedai, kaštonų žiedai, kraujažolės, laukinių erškėtrožių vaisiai stiprina kepenų funkciją ir kraujagyslių sieneles, gerina kraujo sudėtį, skystina kraują, tinka esant venų išsiplėtimui ir aterosklerozės profilaktikai.

Imunitetą stiprina ir veikia net jau kylant temperatūrai – rausvažiedės ežiuolės, didžiažiedžių tūbių ir šeivamedžių žiedai bei lapai, čiobreliai, dilgėlės, juodųjų aviečių lapai, vaistinės dirvuolės.

Besirūpinantiesiems figūra tinka medžiagų apykaitą spartinanti ir virškinimą bei peristaltiką gerinanti arbata iš matės, varpučių šakniastiebių, obuolių žievelių, saldymedžio šaknų ir pipirmėčių lapų.

„Siauralapis gaurometis jaunina, yra puikus antioksidantas, jį bene vienintelį iš vaistažolių galima fermentuoti taip, kad išlieka estetiškas vaizdas. Mes jį vadiname lietuviška žaliąja arbata, jį labai vertina rusai. Jiems jis gerai pažįstamas kaip „Ivan čiaj“. Fermentuoti nėra sudėtinga: iš pradžių reikia pavytinti, paskui gerokai pamaigyti, kad išsiskirtų sulčių, o tada uždengti ir bent 12 val. palikti rūgti, kol kažkiek pakeičia spalvą, tuomet džiovinti. Galima karštai – orkaitėje arba šaltai, mes džiovinome lauke“, – nebijo paslapčių atskleisti jaunoji žolininkė. Žinoma, abi geriame būtent šią arbatą – skani, švelnaus skonio, šviesios spalvos.

„Kol lauke yra šviežių žolių, neverta gerti vien džiovintų vaistažolių arbatas. Mes šiemet Žolynų mugėje visiems davėme ragauti saulės arbatų arba fitokokteilių iš šviežių vaistažolių. Jas reikia kokioms keturioms valandoms užpilti šaltu šaltinio vandeniu. Skanios ir puikiai gaivina.
Justė norintiesiems jų išmėginti siūlo imti vingiorykščių, serbentų ir upinių mėtų lapų, bet galima ir kitokių, tiesiog šie kvapūs ir efektas tikrai būsiąs.
Gal kavos?

Daugelavičių arbatinėje, kurioje jungiamos japonų, kinų bei baltų tradicijos, galima pasivaišinti ir kava. Kokios panorėsime – gilių, kiaulpienų ar trūkažolių, gal geriau žinomos cikorijos pavadinimu.

Gilių ir cikorijos kavos buvau ragavusi, o štai pienių pasirodė įdomi. Tiesą sakant, esu tikros kavos gerbėja, tad skeptikė jos pakaitalų atžvilgiu. Buvau nustebinta išmėginusi. Spalva šviesesnė nei tikrosios kavos, aromatas irgi skiriasi, bet yra malonus. Gardus ir skonis, galima gerti nesaldintą. Tiko su medumi ir pienu. O kai man priminė, kad kiaulpienės skatina ir reguliuoja medžiagų apykaitą, aktyvina apsaugines organizmo galias, tonizuoja, valo šlakus ir stabdo bakterijų dauginimąsi, skystina kraują, mintis tokią kavą gerti bent kartą per dieną pasirodė gera.

Kadangi gilių prisirinkti paprasčiau nei pienių šaknų, paprašiau Justės, kad atskleistų „Rasų“ skaitytojams gilių kavos gamybos receptą.

„Prisirenkame gilių, nulupame ir išmetame pagraužtas įvairių kenkėjų. Paskui padžioviname ir mirkome piene, kad būtų mažiau kartumo. Tada džioviname duonkepėje, smulkiname ir sumalame iki miltelių. Juos kepiname, kol pasklinda kepintų riešutų kvapas. Kepiname be riebalų, keptuvėje, kurioje joks kitas maistas negaminamas“, – pasakoja Justė.



Daiva Valevičienė, „Rasos“

http://gyvenimas.delfi.lt/leisure/arbatos-gerimo-ceremonija-is-lietuvisku-zoleliu.d?id=59345831

_

Aš sudarau mišinius. Jie skirti terapijai, tam, kad nesirgti. Iš tikro, man artimiau sudaryti mišinį individualiai. Pagal tai, ko trūksta pagal vyraujančią došą, arba kaip subalansuoti mitybą pagal kinų mediciną, - pagal penkių elementų teoriją. Pristatysiu terapiją paskaitos antroje dalyje.

Paroda skirta  – augintojui, gamintojui, vartotojui.
 Aš pats esu ir augintojas, ir gamintojas ir vartotojas
Nes auginu, nuimu derlių, smulkinu, džiovinu.
MIŠINIAI
Darau mišinius iš savo ir kitų augintojų žaliavos, taip tampu gamintoju. Mišinį sumaišęs privatus asmuo-  nors ir iš nusipirktų žaliavų, tr jas sumaišęs – jau tampa gamintoju. Logiška, kaip ir restorane valgį gaminantis virėjas jis GAMINA patiekalą, naują gaminį. Tad, kuomet ant etiketės rašoma kad pipirų, lauro lapų ir apelsinų  gamintojas yra Vokietija, arba Lietuva, žinokime, kad jis tiesiog supylė nupirktus prieskonius į pakelius, ir tapo gamintoju.Taip pat ši paroda skirta ir pirkėjui. Mes, gamintojai taipogi ir perkame, kad turėti ką parduoti, ir norime kuo geresnės kokybės už kuo optimalesnę kainą. Norėti pagaminti už kuo mažesnę – rizika sužlugdyti verslą.
Galiausiai paroda skirta vartotojui arba šeimininkėms, kurios yra ir gamintojos – t.y gamina valgį savo namuose arba vakarėliuose
KOKYBĖ
Ne paslaptis, namuose dalis žmonių stengiasi maitintis kuo sveikiau. Kai man kažkada dėl įtempto gyvenimo skaudėdavo galvą, galvos skausmas praeidavo, gaminant sau valgyti, kvėpinant ir ragaujant savo paruoštą maistelį. Šitoj vietoj papasakosiu patirtį apie  kirmėlytes. Jos gana greitai atsiranda uogose, sėklose, jas netinkamai laikant, kitaip sakant, prieskoniuose. Per drėgnai, per ilgai, neapšvitinus, nenukenksminus galbūt. Aš nešvitinu, neturiu kuo. Gamintojo sąžinės reikalas, ką daryti su prieskoniais, jei, na, nedaug atsirado, na, užmerkus akis ar primerkus, jų tik truputis matosi, pvz, kandžių priregztų voratinklių. Bet –žinau, kad pridėta kiaušinėlių, o juk to nesimato. Permalus viską, susmulkinus – visai nesimato. Toks galbūt parduodamas pigiausiai – juk pirkėjas žino, kad pigiausiai norisi parduoti trumpiausio galiojimo prieskonius. Tad – atsargiai su pigiausiais. Dėl to maži pardavėjai pranašesni, nes mažos krautuvėlės tas pats pardavėjas- savininkas , jam sąžinė patikrinama mažesniais pinigais, negu didžiulės korporacijo milijonieriui. Ar nenukenčia kokybė, didinant kiekius, ir didinant apyvartą? Tikriausiai. Smulkinama ir dėl patogumo, greitai užbarstei, - ne tik, kad nesimatytų išvaizdos. Tačiau - kaip ir vaistažolėse, taip ir prieskoniuose  - lapelio išvaizda yra veidas, t.y fizionomija, rodanti kaip ir pas žmogų – kaip jis augo, ką išgyveno augdamas, rankom ar masinės nuririnkimo priemonėmis jis nupjautas, kaip išlaikė spalvą išdžiovinant, rodo, kaip jis buvo apdirbtas – vytintas, džiovintas ar kepintas  Jei tas veidas sutrintas į miltus, nebegalima pasakyti, ar išlaikyta technologija jį auginant, nuimant, perdirbant.
VEIKLIOSIOS MEDŽIAGOS
Taipogi, žinokime, kad toli gražu ne paskutinėj vietoj, išlaikant veikliąsias medžiagas, energiją, ypač aukštesnę ENERGIJĄ,, yra tai, kiek laiko prastovėjo susmulkinta sėkla. Juk grūdas grąžina atgal savo energiją į visatą per valandą po to, kai buvo perskeltas pusiau. O sumalus? Dėl to ir pasimaldavo rugio grūdų tam duonos kepimui, o ne visiems metams. Tas pats ir su sėklomis, kas ir yra prieskoniai – dažnai tai ir yra augalų sėklos. Norint išsaugoti jų aukštesniąją energiją, geriausiai pasimalti  ar patrinti girnomis prieš pat valgio gaminimą. Visi gaminiai iš anksto pusiau pagaminti, galima vadinti pusfabrikačiais, fast food. O dabar madinga tampa slow food, t, y lėtas maistas, t,y nuosekliai gaminamas maistas. Nuo tokio maisto nustoja skaudėti galva


Dėl to aš esu  ir augintojas, kad galėčiau tą augalą išauginti nuo pradžių, nuo pat rankų panirdinimo į žemę, nuo atsistojimo basomis ankstyvą vasarą į tarpuvagį. Pasiimu viską iš proceso savo sveikatai, o už produktą galiu pilnai atsakyti, kadangi pats jį auginau. Itin svarbu augalo augimo vietovė, kur jis laukinėmis sąlygomis ar sodintas augo. Energetiškai svarbu jam, kokios energetinės žemės linijos kertasi toje vietovėje. Dėl to pirkėjams svarbu pažinti augintoją, kad nuspręstų, pasitiki jie to žmogaus nuojauta, žiniomis, padorumu, vertybėmis.  Dėl to ir pranašesni maži ūkiai, kur gali matyti šeimininką, ant kurio veido ir balso tembre įrašyta, kuo jis gyvena. Labai svarbi vietovė, jos energetika. Taip pat – jos ekologija. Anykščiai, jie nuostabūs, Aplink juos – Rubikių ežeras, Šventosios upė, Šimonių giria. Farmaldehidai ir dervos nekrenta, kadangi nėra jokios pramonės. Dirvožemis nenualintas trąšomis ir kultivavimu.
Augalas didžiąją dalį savo jėgų, medžiagų augimui  gauna iš saulės, iš kosmoso, iš atmosferos Likusią dalį paima šaknimis iš dirvožemio. Taigi, jis daugiau dvasinis, negu fiziškas. Iki atnešame jį iki burnos, gaila pamesti jo didžiąją nematerialią vertybę. Valgant susikaupus, tyloje, galvojant apie vietovę, sąlygas, kurioje augalas augo, apie žmones, kurie jį skynė, džiovino – tarsi užmigdė (aš vaikams kai pasakoju, kaip reikia kvėpinti vaistažoles, šildant jas, vis sakau, kad augalas tarsi miega žiemos miegu, o mes jį žadinam). Tad tinkamai sudžiovintą, išlaikytą, t.y nenužudytą augalą  galima pažadinti, užpilant tinkamos temperatūros vandeniu. Bendra taisyklė temperatūrai, užpilant vaistažoles – jauniems žiedams, kurie neturi lipnių dervų ir jauniems lapeliams – praaušinti vandenį, subrendusiems lapams , šaknims ir stiebams, sėkloms pavirinti 5-15min ar ilgiau. Dar viena siektina sąlyga. Visą augalo vietovės, augintojų, vaizduotės sukurtą paveikslą prisimenam, kai valgom tyloje. Tyla valgant svarbidėl to, kad tuomet valgant pasiimam iš augalo ir tą subtiliąją jo dalį, įsisavinam ne tik grubiąją. Ir tada – jau galioja augalo terapinės savybės. Nes tuomet augalas gydo žmogų kaip visumą - trijų lygmenų – jo kūną, širdį ir sielą. Toks gydymas maistažolėmis ir vaistažolėmis yra ilgalaikis
Maistažolės ir vaistažolės. Jos panašios tuo, kad abejas galima suvalgyti. Įprastas, plačiausiai naudojamas vaistažoles galima smulkinti ir dėti į maistą. Liepžiedžiai, čiobreliai, dilgėlės, ramunėliai, sėmenys  yra puikus mikroelementų šaltinis. Anksčiau ir man būdavo toks supratimas, kad prieskoniai tik perkami. Atrodydavo, kad jie būtinai turi pakeisti, papildyti maisto skonį. O dabar prieskonių sąvoka išsiplėtė iki maisto papildų sąvokos. Galima drąsiai naudoti mūsų krašto žoleles, nebūtinai tradiciškai priimtas vadinti prieskoniais – tai agurklę, dedešvą, liepžiedžius, sėmenis – turinčius gleivių, sutepančius gleivinę.
Čiobrelius, raudonėlį, kadagio uogas – turinčius eterinių aliejų, kvepiančius. Turiu pagaminęs mišinių, suderinant įvairius skonius tarpusavyje, kaip siūlo rytų medicina

Kinų medicina. Penki dviejų priešingybių elementai – vanduo, medis, ugnis, dirva ir metalas. Iš šių  elementų mes sudaryti, jie randami visi trys žmogaus lygmenyse. Juos atpažįstame maiste pagal charakteringus požymius, t.y skonis, kvapas, spalva. Šiuos atitinka organai ir juos atitinkančios emocijos. Taigi, parenkant prieskonius pagal skonį, spalvą, galima tiesiogiai ar netiesiogiai paveikti tam tikrą organų grupę. Jas galima išmokti ir taikyti gyvenime, parenkant maistą

Ugnies elementas maiste. Jį atpažinti galima iš kartaus skonio. Jo reikia kraujagyslių ir virškinimo sistemai. Kartumynų mums labai reikia, Jie užkuria virškinimo ugnį

Virškinimas ir šalinimas – labai svarbu sveikatai. Tai DIRVOS elementas. Maistas, laikomas šiltai, ima gesti, atsiranda nemalonus kvapas. Ypač ,,neskaniai“ genda įvairi mėsa, kiaušiniai, kitas baltyminis maistas Žvalumo sąvoka – švara, kuomet laiku šalinama, gerai dirba šalinimo organai, neatima energijos apsunkintas virškinimas ir padedama šalinimo organams. Kaip jiems padėti?
Asklepijaus priesakas: „Iš pradžių žodis, paskiau žolė, o paskiausiai – peilis.“
T.y,  labjausiai padeda, kai teisingai suprasta tai, ką reikia gydyti savo gyvenime. Natūralūs vaistai – kitas etapas. Sėmenų ir avižų mišinys kiekvieno valgio pradžioj – nuostabu, kadangi sutepa gleivines, apsaugo jas, palengvina kelią šalinimui, sutraukia toksinus. Gelsvos spalvos atspalviai, rusva.Metalas - aštraus skonio prieskoniai. Tai kvėpavimo sistema, plaučiai, sąmoningumas., balta spalva. Vanduo – sūrus. Druska.Juoda spalva. Medis – rūgštus, žalia spalva. Atpažinkime vuraujantį elementą ir tyrinėkime, ko reikia mūsų organizme pusiausvyrai. Sveikatai. Linkiu likti sveikiems

Girdėjau tikrovišką pasaką  apie Petrą, viskuo nusivylusį  žmogelį, kuris vis ruošėsi nusižudyti.  Jo niekas nebedžiugino, jis nenorėjo imtis bet kokio užsiėmimo, tad niekaip neišsirinko ir būdo nusižudymui. (Panašu  į depresiją – ištisa diena lovoje, nebūtinai atitraukiant užuolaidas).  Išgirdęs apie jo bėdą, išmintingas senolis patarė šiam žudytis badaujant – nieko juk nereiks daryti, net valgyti.

Praėjo diena, dvi, ir daugiau dienų. Kam tekę badauti, supras kančias ir nepatogumus to, kuris paklausė senolio patarimo. Mirtis vis nesirodė, atvirkščiai, Petras badaudamas išsivalė taip, kad jam grįžo tai, ką jis rodės, buvo praradęs negrįžtamai – GYVENIMO DŽIAUGSMAS!

Kita  istorija apie  koncentruotą  protą. Tūlas rytietis siekė prašviesėjimo, tad išbandė galybę būdų jį pasiekti. Nevalgydavo po 40 dienų, arba kartodavo mantrą po 1001kartą, arba stengdavosi sapnuoti sąmoningai, arba naudojo ,,Zepterio” puodus, gongus ir dubenis, arba skaitydavo Narbekovą ir S.Strekalovą

Tačiau prašviesėjimas vis aptemdavo, jam besvarstant, kuris prašviesėjimo būdas geresnis

Kartą jis užėjo apsipirkti į mėsos parduotuvę ir ilgai svarstė, kurį mėsos gabalą išsirinkti. Jo galvoje virė tokia prarūgusi košė vardu  filosofija, kuri ką tik teigdavo, tuoj pat pati ir paneigdavo. Kai galų gale jis paklausė pardavėjo, kuris mėsos gabalas geriausias, šis atsakė: ,,visi mėsos gabalai geriausi”. Nasrudinas, o tai buvo jis, prašviesėjo. Ir jis palinkėjo visiems besvarstantiems, ar yra geriausias sveikatinimosi būdas, ir kuris jų geriausias, ir išvis ar yra šansų būti sveikam,pradėti iškrovos dieną šiandien, dabar .

Jei kalbėt apie iškrovos dieną, tai svarbu ne pats nevalgymas, bet išsikrovimas nuo kitų įpročių – emocijų, kompiuterio, mobilaus telefono, darbo.  Iškrova to, kas ,,pakrauna‘. Jei jau investuojate į sveikatą, tai sąžiningai – nevalgymui reikia padėti.

Galima nevalgyt visai, arba pasirinkt monodietą, ne tiek svarbu.  Mūsų pagrindiniai šalinimo organai yra ne tik storasis žarnynasTai ir kepenys, inkstai, plaučiai, oda.  Jiems irgi reiks padėti šildant kūną duše, pirtyje, karšta pūsle.

Pirma dalis – diena prieš iškrovos dieną. Labai svarbu, kad dieną prieš iškrovą suminkštinti vidurius - suvalgyti  maisto  su daug ląstelienos, bent vakare susilaikyti nuo mėsos. Aš pats nevalgau pirmadieniais. Sekmadienį vakare būtinai valgau kažką minkštinančio  - virtus burokėlius, sėmenų košę, košę ar salotas su sėlenomis. Žinau, kad kitu atveju skaudės galvą ir sunku bus ištverti. Galiu sau padėti ištverti pirmadienį, išgerdamas daug vandens, nešalto, mažais gurkšneliais. Jei sekmadienį  vakare suvalgytas maistas vis tik buvo sunkus, koncentruotas, tuomet jau geriau visą iškrovos dieną valgau sėmenų ir avižų košę ar nuovirą(žr.receptuose nr.....). Jis ypač gerai padeda iš žarnyno sutraukti gleives ir toksinus, sutepa gleivines, suminkština vidurius, pats turi daug reikalingų medžiagų. Tik – šiuo atveju tai jau ne badavimas, o dieta, bet tai irgi neblogai

Kam priimtina klizma (žr.G.Malachovo,,Organizmo valymas ir sveika mityba“), tam greičiausiai nebus jokių intoksikacijų ir galvos skausmų. Darykitės ją iš vakaro, antrą kartą -iškrovos dieną. Kam nepriimtina, tas turi pasistengti padėti apsivalyti žarnynui iš vakaro su minėtu maistu.

Antra dalis – iškrovos diena be maisto, mobilaus, kompiuterių, perkrovų darbais ir emocijomis. Geros kokybės vanduo(paros bėgyje pasemtas iš švaraus šaltinio) padės atstatyti informaciją mūsų organizmo ląstelėse apie sveikatą. Normalu jį gerti pašildytą, t.y įpylus karštesnio vandens į šaltesnį. Tai leidžia neeikvoti energijos jo sušildymui  organizme.

Ryte ir vakare eikite į dušą arba į pirtį. Šiluma bei drėgmė  padės odai, svarbiam šalinimo organui. Kaip, beje ir kepenims, inkstams, plaučiams, taipogi limfai.

Iškrovos dieną gali krėsti šaltis. Tai normalu. Apsiklokite šilčiau, vakare dėkite karštą pūslę ties kepenų sritimi, rytojaus pusryčiai  atpirks viską. Po to, kai vos ,,nenusižudėte“ nevalgydami, kiekvienas kąsnis bus  - pamatysite koks!

Trečia dalis - diena po nevalgymo. Nenusižudykite valgydami bet ką(juokauju). Pirmas valgymas – šiltas vanduo, už 10min žolelių arbata, toliau sultys arba košė. Košė yra labai gerai. Pietūs- kaip norite, o vakare prašau, neprisiry..., nes nebeliks gyvenimo džiaugsmo vėl.

Pirmą dieną po nevalgymo tikrai turėsite neįprastai daug energijos. Patikrintas  būdas ją iššvaistyti – plepėti. Plepėjimas skiriasi nuo kalbėjimo.Energijos tuomet liks mažiau, negu buvo prieš didvyrišką iškrovos dieną.

Netruks prabėgti savaitė ir ateis sekanti iškrovos diena. Ji bus lengvesnė negu ši, bet vis tik ji bus pakankamas pretekstas vė patirti daug džiaugsmo po jos, rytojaus dieną. Tęskite, ir išmintis ateis bedarant, tapsime patys sau gydytojais. Sėkmės!